Perlojos istorija iki XX a.
Šios vietos apgyvendintos dar prieš 6000 metų. Šalia Perlojos rasta XI amžiumi
datuojamų pilkapių liekanų. Perloja rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1378 m.
Tuo metu čia jau buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, viena iš 15
„svarbiųjų“ rytų Lietuvos medinių pilių. Pro Perloją ėjo svarbiausias Lietuvos
valdovų kelias iš Vilniaus į Gardiną, todėl Perlojai teko atlikti labai
atsakingą valstybės tarnybą – prižiūrėti ir saugoti pagrindinį kelią, jos
užtvaras ir tiltus, o reikalui esant – statyti ir taisyti valdovų pilis. 1387 m.
Perloja minima Vygando Marburgiečio kronikoje, kai kryžiuočiai užėmė
miestelį.
XV a. pirmame ketvirtyje pastatyta Perlojos bažnyčia,
viena pirmųjų Lietuvoje). XVI a. 2-ojoje pusėje, vykstant Valakų reformai,
Perlojos gyvenvietė buvo perplanuota ir bendrąjį savo pavidalą išlaikė daugiau
kaip tris šimtus metų. Perloja išaugo ir ekonomiškai klestėjo nuo XVI a.
pabaigos iki XVII a. 2-osios pusės. 1636 m. Perloja gavo miesto teises –
keturias valdovų privilegijas: du kartus teisę naudotis karališkąja giria ir du
kartus – teisę rengti turgus ir jomarkus, taip pat leidimą kurti priemiesčius,
t. y. plėsti miestelio ribas.
XVIII a. pradžia Perlojai buvo labai nesėkminga: vykstant Šiaurės karui miestelį
keletą kartų nusiaubė švedų ir rusų kariuomenės, o keleri iš eilės nederliaus ir
bado metai, ypač 1709–1711 m. praūžusi maro epidemija sunaikino visus Perlojos
ir jos apylinkių gyventojus. Tik po kurio laiko tuščiose sodybose įsikūrė kelios
dzūkų šeimos. XVIII a. Perloja kūrėsi labai lėtai; ją sudarė iš įvairiausių
vietovių atsikėlę žmonės.
1792 m. balandžio 26 d. iš Stanislovo
Augusto Perloja gavo laisvojo miesto vardą, Magdeburgo (savivaldos) teises ir
herbą. Privilegijos originalas saugomas Rusijos valstybiniame istorijos archyve
Sankt Peterburge, Heroldijos departamento rinkiniuose. Miesto herbas tikriausiai
nusižiūrėtas iš Kauno heraldikos, pakeistos tik skydo lauko ir figūros spalvos,
kadangi Kaunas tuomet buvo paskirtas apskrities, kuriai priklausė Perloja,
centru. Tačiau jau po mėnesio savivalda buvo panaikinta, herbas užmirštas. Dėl
šių teisių Perloja (kaip ir kitų tokias teises tada gavusių miestelių
gyventojai) su seniūnijos valdytojais bylinėjosi iki pat XIX a.
vidurio.
1863 m. sukilimo metu sugriautas Lietuvos didžiojo
kunigaikščio dvaras, kuriame veikė geležies dirbtuvės gaminusios geležį iš balų
rūdos ir davusios tada dar bevardžiui intakui Amarnios vardą (nuo vokiško žodžio
hammer – „kūjis“). Po sukilimo buvo uždaryta dar Vytauto Didžiojo laikais
pastatyta maumedinė Perlojos bažnyčia; ji vėl pradėjo veikti tik 1905 m.
pabaigoje.
datuojamų pilkapių liekanų. Perloja rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1378 m.
Tuo metu čia jau buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, viena iš 15
„svarbiųjų“ rytų Lietuvos medinių pilių. Pro Perloją ėjo svarbiausias Lietuvos
valdovų kelias iš Vilniaus į Gardiną, todėl Perlojai teko atlikti labai
atsakingą valstybės tarnybą – prižiūrėti ir saugoti pagrindinį kelią, jos
užtvaras ir tiltus, o reikalui esant – statyti ir taisyti valdovų pilis. 1387 m.
Perloja minima Vygando Marburgiečio kronikoje, kai kryžiuočiai užėmė
miestelį.
XV a. pirmame ketvirtyje pastatyta Perlojos bažnyčia,
viena pirmųjų Lietuvoje). XVI a. 2-ojoje pusėje, vykstant Valakų reformai,
Perlojos gyvenvietė buvo perplanuota ir bendrąjį savo pavidalą išlaikė daugiau
kaip tris šimtus metų. Perloja išaugo ir ekonomiškai klestėjo nuo XVI a.
pabaigos iki XVII a. 2-osios pusės. 1636 m. Perloja gavo miesto teises –
keturias valdovų privilegijas: du kartus teisę naudotis karališkąja giria ir du
kartus – teisę rengti turgus ir jomarkus, taip pat leidimą kurti priemiesčius,
t. y. plėsti miestelio ribas.
XVIII a. pradžia Perlojai buvo labai nesėkminga: vykstant Šiaurės karui miestelį
keletą kartų nusiaubė švedų ir rusų kariuomenės, o keleri iš eilės nederliaus ir
bado metai, ypač 1709–1711 m. praūžusi maro epidemija sunaikino visus Perlojos
ir jos apylinkių gyventojus. Tik po kurio laiko tuščiose sodybose įsikūrė kelios
dzūkų šeimos. XVIII a. Perloja kūrėsi labai lėtai; ją sudarė iš įvairiausių
vietovių atsikėlę žmonės.
1792 m. balandžio 26 d. iš Stanislovo
Augusto Perloja gavo laisvojo miesto vardą, Magdeburgo (savivaldos) teises ir
herbą. Privilegijos originalas saugomas Rusijos valstybiniame istorijos archyve
Sankt Peterburge, Heroldijos departamento rinkiniuose. Miesto herbas tikriausiai
nusižiūrėtas iš Kauno heraldikos, pakeistos tik skydo lauko ir figūros spalvos,
kadangi Kaunas tuomet buvo paskirtas apskrities, kuriai priklausė Perloja,
centru. Tačiau jau po mėnesio savivalda buvo panaikinta, herbas užmirštas. Dėl
šių teisių Perloja (kaip ir kitų tokias teises tada gavusių miestelių
gyventojai) su seniūnijos valdytojais bylinėjosi iki pat XIX a.
vidurio.
1863 m. sukilimo metu sugriautas Lietuvos didžiojo
kunigaikščio dvaras, kuriame veikė geležies dirbtuvės gaminusios geležį iš balų
rūdos ir davusios tada dar bevardžiui intakui Amarnios vardą (nuo vokiško žodžio
hammer – „kūjis“). Po sukilimo buvo uždaryta dar Vytauto Didžiojo laikais
pastatyta maumedinė Perlojos bažnyčia; ji vėl pradėjo veikti tik 1905 m.
pabaigoje.