Perlojos istorija XX a.
Paminklas žuvusiems partizanams atminti
Kuriantis nepriklausomai Lietuvos
valstybei, Perloja pagarsėjo savarankiška savivalda, gavusia Perlojos
respublikos vardą. Savivalda gyvavo nuo 1918 m. lapkričio iki 1919 m. gegužės,
tvarkėsi atskirai nuo visų tuo metu Lietuvoje buvusių oficialių valstybinių
įstaigų ir turėjo tiesioginiu būdu miestelio ir parapijos gyventojų išrinktą
valdžią – Komitetą ir teismą, paskirtą miliciją ir miško eigulius, suorganizuotą
stiprų, ginkluotą apsaugos būrį, kuris sėkmingai gynė Perloją nuo plėšikaujančių
gaujų, vokiečių kareivių ir lenkų legionierių. 1920–1923 metais, įtvirtinant
Lietuvos nepriklausomybę, ypač pasižymėjo Perlojos šauliai – pertvarkytas
apsaugos būrys,- kartu su Lietuvos kariuomene dalyvavę svarbiuose mūšiuose su
priešininkais ar savarankiškai saugoję neutralioje zonoje atsidūrusią Perloją ir
jos apylinkes. 1923 m. nustačius demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos,
Perloja liko Lietuvos teritorijoje, o kitas Merkio krantas jau priklausė
Lenkijai.
1928–1930 m. Perlojoje pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, o
1931 m. liepos 19 d. atidengtas paminklas didžiajam kunigaikščiui Vytautui
pagerbti su užrašu; „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas
lietuvis“. Šį paminklą kaip laisvės simbolį po Antrojo pasaulinio karo valdžios
atstovai ne kartą mėgino nugriauti, tačiau paminklas išliko, nes perlojiškiai
tam trukdė, be to jį statant jo viduje buvo įlieti geležinkelio bėgiai ir daug
armatūros.
Pokario metais keliasdešimt asmenų išėjo į miškus ir
aktyviai įsijungė į pietų Lietuvos partizanų gretas. „Už Perloją ir visą
Lietuvą“ žuvusiems partizanams atminti Perlojoje 1995 m. pastatytas paminklas.
Kaip ir visoje Lietuvoje taip ir Perlojoje 1941–1951 m. vyko trėmimai į Sibirą.
Tuo laikotarpiu per 7 kartus buvo ištremta apie 27 šeimos. Buvo sunaikinta 18
ištremtųjų sodybų.
1950 m. įkurtas „Gegužės pirmosios“ kolūkis,
kuris 1959 m. tapo eksperimentiniu ūkiu. Jo funkcijos buvo moksliniais
pagrindais tvarkyti augalininkystę ir gyvulininkystę. Tai buvo turtingas ir
vienas respublikoje geriausių ūkių, priklausęs Lietuvos SSR žemdirbystės
instituto bandymų stočiai. 1991 m. eksperimentinis ūkis reorganizuotas į žemės
ūkio bendrovę, kuri 1997 m. visiškai likviduota.
1959 m. kartu su
eksperimentiniu ūkiu buvo įkurta ir Lietuvos žemdirbystės instituto Perlojos
bandymų stotis. Jos įkūrimo tikslas buvo sukurti žemdirbystės sistemą, tinkančią
Pietryčių Lietuvos zonai, t. y. parinkti tinkamas sėjomainas, tobulinti
žemėnaudą, numatyti priemones, kaip pagerinti lengvas smėlio ir priesmėlio
dirvas ir racionaliai jas naudoti, nustatyti tinkamiausią lauko augalų
agrotechniką. Tokia stotis yra vienintelė visoje Alytaus
apskrityje.
Sovietmečiu Perlojoje pastatyta nemažai „alytnamių“,
prekybos centras (parduotuvė ir valgykla; architektas E.
Beinortas).
1993 m. patvirtintas dabartinis Perlojos herbas.
Kuriantis nepriklausomai Lietuvos
valstybei, Perloja pagarsėjo savarankiška savivalda, gavusia Perlojos
respublikos vardą. Savivalda gyvavo nuo 1918 m. lapkričio iki 1919 m. gegužės,
tvarkėsi atskirai nuo visų tuo metu Lietuvoje buvusių oficialių valstybinių
įstaigų ir turėjo tiesioginiu būdu miestelio ir parapijos gyventojų išrinktą
valdžią – Komitetą ir teismą, paskirtą miliciją ir miško eigulius, suorganizuotą
stiprų, ginkluotą apsaugos būrį, kuris sėkmingai gynė Perloją nuo plėšikaujančių
gaujų, vokiečių kareivių ir lenkų legionierių. 1920–1923 metais, įtvirtinant
Lietuvos nepriklausomybę, ypač pasižymėjo Perlojos šauliai – pertvarkytas
apsaugos būrys,- kartu su Lietuvos kariuomene dalyvavę svarbiuose mūšiuose su
priešininkais ar savarankiškai saugoję neutralioje zonoje atsidūrusią Perloją ir
jos apylinkes. 1923 m. nustačius demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos,
Perloja liko Lietuvos teritorijoje, o kitas Merkio krantas jau priklausė
Lenkijai.
1928–1930 m. Perlojoje pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, o
1931 m. liepos 19 d. atidengtas paminklas didžiajam kunigaikščiui Vytautui
pagerbti su užrašu; „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas
lietuvis“. Šį paminklą kaip laisvės simbolį po Antrojo pasaulinio karo valdžios
atstovai ne kartą mėgino nugriauti, tačiau paminklas išliko, nes perlojiškiai
tam trukdė, be to jį statant jo viduje buvo įlieti geležinkelio bėgiai ir daug
armatūros.
Pokario metais keliasdešimt asmenų išėjo į miškus ir
aktyviai įsijungė į pietų Lietuvos partizanų gretas. „Už Perloją ir visą
Lietuvą“ žuvusiems partizanams atminti Perlojoje 1995 m. pastatytas paminklas.
Kaip ir visoje Lietuvoje taip ir Perlojoje 1941–1951 m. vyko trėmimai į Sibirą.
Tuo laikotarpiu per 7 kartus buvo ištremta apie 27 šeimos. Buvo sunaikinta 18
ištremtųjų sodybų.
1950 m. įkurtas „Gegužės pirmosios“ kolūkis,
kuris 1959 m. tapo eksperimentiniu ūkiu. Jo funkcijos buvo moksliniais
pagrindais tvarkyti augalininkystę ir gyvulininkystę. Tai buvo turtingas ir
vienas respublikoje geriausių ūkių, priklausęs Lietuvos SSR žemdirbystės
instituto bandymų stočiai. 1991 m. eksperimentinis ūkis reorganizuotas į žemės
ūkio bendrovę, kuri 1997 m. visiškai likviduota.
1959 m. kartu su
eksperimentiniu ūkiu buvo įkurta ir Lietuvos žemdirbystės instituto Perlojos
bandymų stotis. Jos įkūrimo tikslas buvo sukurti žemdirbystės sistemą, tinkančią
Pietryčių Lietuvos zonai, t. y. parinkti tinkamas sėjomainas, tobulinti
žemėnaudą, numatyti priemones, kaip pagerinti lengvas smėlio ir priesmėlio
dirvas ir racionaliai jas naudoti, nustatyti tinkamiausią lauko augalų
agrotechniką. Tokia stotis yra vienintelė visoje Alytaus
apskrityje.
Sovietmečiu Perlojoje pastatyta nemažai „alytnamių“,
prekybos centras (parduotuvė ir valgykla; architektas E.
Beinortas).
1993 m. patvirtintas dabartinis Perlojos herbas.